Kaliningradas. Mano kelionės įspūdžiai.

Kadangi žmonės labai klausinėja ir domisi, tai nusprendžiau  aprašyti savo įspūdžius po kelionės į  Kaliningrado sritį.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Dokumentai ir sienos kirtimas:

Maždaug penkios dienos prieš kelionę užpildžiau duomenis nemokamai elektroninei vizai gauti šiame puslapyje: https://evisa.kdmid.ru/ . Duomenis pildyti nebuvo sudėtinga, sunkiausia buvo įkelti nuotrauką , nes ji turėjo įtilpti į tokį rėmelį ir būti nufotografuota neutraliame fone ir gerai apšviesta, fotografavausi prie sienos priešais langą, viskas pavyko ne iš pirmo karto, nes reikėjo sureguliuoti nuotraukos dydį, trumpai tariant teko šiek tiek „pažaisti“.

Nuotrauka gavosi taip:

Po trijų dienų į elektroninį paštą gavau atsakymą, kad viza jau paruošta, suvedęs prisijungimo duomenis galėjau lengvai atsispausdinti vizą.

Viza atrodė maždaug taip:

Dėl viso pikto už kelis eurus užsisakiau sveikatos draudimą, užsisakinėjau internetu, tad viską gavau vos per kelias minutes.

Taip pat atsispausdinau Hostelio rezervacijos duomenis, draudimo bendrovėje pasiėmiau žaliąją draudimo kortelę.

Taigi, kelionei turėjau šiuos dokumentus:

1)Pasas (ne asmens tapatybės kortelė)

2)Elektroninė viza

3)Automobilio registracijos dokumentas

4)Techninės apžiūros dokumentas

5)Automobilio draudimo žalioji kortelė

6)Vairuotojo pažymėjimas

7)Sveikatos draudimo polisas

8)Viešbučio rezervacijos lapas iš Booking.com

Pirmoji kelionės diena, sienos kirtimas.

Išvykstu iš Vilniaus maždaug 8.30 ryte, navigacija, parodo, kad artimiausia siena pro Kybartų muitinę, po maždaug 2,5 valandos pasiekiu Kybartus, privažiuoju prie sienos, iš ten mane siunčia pavažiuoti atgal, kad užregistruotų automobilio numerius.

Ten nieko daryti nereikėjo, tik įvažiuoti į tokią aikštelę, kur stovi daug vilkikų, ir iš jos išvažiuoti. Užregistravau numerius ir grįžau prie sienos, ten Lietuvos muitininkas paprašė paso ir automobilio registracijos dokumento, po maždaug minutės važiavau toliau link Rusijos sienos, ten eilės visiškai nebuvo, tad prie sienos liepė parodyti dokumentus, reikėjo atidaryti bagažinę, „kapotą“, atidaryti visas duris.

Pareigūnai uždavė kelis klausimus, patikrino dokumentus ir liepė pavažiuoti šiek tiek toliau ir ten sustojus palaukti. Laukiau apie 5 minutes, tuomet  priėjo muitinės pareigūnė ir liepė anketoje parašyti vardą, pavardę, elektroninį paštą, viešbučio kuriame apsistojau pavadinimą ir parašą. Tuomet važiavau toliau link kito punkto, kur reikėjo pareigūnui tiesiog grąžinti baltą kortelę, kurią gavau  prie muitinės.

Muitinėje man taip pat davė migracijos kortelę ir keleivio deklaracijos dokumentą, jie atrodė maždaug taip:

Iš viso prie muitinės užtrukau apie 20 minučių.

Keliai Kaliningrade gana normalūs, tik teko keliose vietose nuklysti nuo kelio važiuojant pro miestukus, bet paklaidžiojęs nesunkiai radau kelią ir važiavau toliau. Nustebino tai, kad keliuose labai daug greičio matuoklių, sakyčiau kas 2 ar 3 km, todėl važiavau neskubėdamas, maždaug kaip visi, arba pagal ženkluose nurodytą greitį.

Maždaug 13.30 atvykau į Kaliningrado miestą, tad kelionė iš Vilniaus truko apie 5 valandas.

Kaliningrado miestas:

Kaliningrado mieste apsilankiau keliuose restoranuose, pavalgiau, kainos nėra didelės, pavalgiau picos ir išgėriau kelis bokalus už maždaug 600 rublių (apie 8 eurai)

Kitą dieną pasivaikščiojau po Kaliningradą, aplankiau katedrą, pasivaikščiojau palei kanalą, apžiūrėjau lauke esančią laivų ekspoziciją, apsilankiau povandeninio laivo viduje, už bilietą sumokėjau 300 rublių (4 eurai).

Povandeninis laivas įdomiausia mano aplankyta vieta Kaliningrade, tikrai rekomenduoju.

Svetlogorskas:

Toliau važiavau į Svetlogorską, kurortinį miestelį prie Baltijos Jūros. Miestelis ramus, atmosfera jauki, nemačiau piktų ar agresyviai nusiteikusių žmonių.

Apsilankiau gana siaurame paplūdimyje, nors vietiniai sakė, kad paėjus toliau galima rasti ir platesnius paplūdimius, pats eiti toliau tingėjau, todėl išsimaudžiau čia. Vanduo normalus. Gal kiek trūko persirengimo kabinų, nes eilėje reikėjo prastovėti gal 10 minučių. Veliau išsiaiškinau, kad rusai labiau linkę persirenginėti apsidengę dideliu rankšluosčiu ar pledu tiesiog paplūdimyje, gal dėl to ir kabinų mažai.

Pakilau legendiniu funikulieriumi, už bilietą sumokėjau 50 rublių (0,70 euro) Gana smagi pramoga, rekomenduoju išbandyti.

Aplankiau ir kelis restoranus  su vaizdu į jūrą, labai patiko, galima nebrangiai pasedėti ir dar su gražiais vaizdais į jūrą.

Pasivaikščiojau po miestelį, jis jaukus, ramus, nedidelis.

Svetlogorske pastatyta nauja apie 2 km ilgio promenada, kuria galima pasivakščioti, įrengti suoliukai, galima pasedėti.

Apsilankiau vandenynų muziejuje, moderniame muziejuje galima apžiūrėti ekspozicijas iš įvairių kraštų, veikia meno galerija, galima stebėti didelį ekraną, įrengti patogūs gultai, galima prigulti pailsėti žiūrint vaizdus iš vandenynų.

Lauke esančioje aikštėje galima išsinuomoti vaikišką mašinėlę, elektrinį paspirtuką, dviratį. Vaikai gali važinėtis gana nemažoje aikštelėje. Už įėjimą į muziejų sumokėjau berods 250 rublių (3,5 eur)

Straipsnis bus pildomas.