Lvove, kaip ir pačioje Ukrainoje lankiausi pirmą kartą. Čia apsilankiau prieš tai pabuvojęs kituose dideliuose Ukrainos miestuose ir man šis miestas pasirodė turtingiausias iš visų. Jau važiuojant šaltu ir neprabangiu autobusu iš Podolės Kameneco miesto mačiau, kad kuo arčiau Lvovo, tuo kelių kokybė gerėja, o atvykęs į autobusų stotį užsisakiau šiltos arbatos, kad sušilti, mane aptarnavo maloni padavėja kalbėdama Ukrainiečių kalba.
Baigęs šildymosi ritualą išbėgu į gatvę ir pasiklausiu stotelėje moters, kuris autobusas vyksta į centrą? Ji nurodo 9 numerį , ir paklausdama iš kur aš atvykęs, gavusi atsakymą, jog iš Lietuvos maloniai nusišypso ir palinki geros kelionės.
Važiuoju su „devintuku“ į centrą ir matau begalę naujos statybos daugiabučių naujomis, švariomis sienomis, kurie nė iš tolo neprimena tarybinių pastatų kurių gausu Ukrainoje.
Išlipęs iš autobuso pačiame miesto centre pamatau kaip gatvės šurmuliuoja nuo žmonių, visi kažkur skuba, lekia, o aš irgi skubu – pasislėpti nuo šalčio, nes atvykau į miestą žiemą, per didžiuosius šalčius.
Jau prieš vykdamas į Lvovą turėjau idėją kiekvieną naktį miegoti vis skirtinguose hosteliuose ir galiausiai įvertinti, kuris patiko labiausiai.
Man pasisekė, nes per šalčius nakvynės kainos buvo kritusios per puse, taigi nakvoti galėjau vos už 2-4 eurus. Pirmasis buvo „kino hostelis“, šeimininkas labai svetingas, daug nusimano apie filmus, todėl čia renkasi įdomesni žmonės, dalis iš jų domisi filmais.
Rusiškai šnekėtis Lvove nėra problema, nors dalis žmonių supranta ką tu jiems sakai, bet atsako ukrainietiškai, vėliau išsiaiškinau, kad jie taip protestuoja dėl šalį krečiančio karo. Taigi, su hostelio šeimininku kalbėjomės rusiškai. Peržiūrėjome kelis filmus, mat jo mėgstamiausias personažas-Čarlis Čaplinas, nieko nuostabaus, jei jau žmogus kinomanas, pagalvoju.
Visuomet kalbėdamas su žmonėmis bandžiau išsiaiškinti, ką gi ukrainiečiai galvoja apie Lietuvą ir visuomet tarsi vieningai sulaukdavau atsakymo-Dalia Grybauskaitė. Mūsų prezidentė tikrai gerai žinoma tarp ukrainiečių, jie sako, kad ją dažnai rodo per televizorių.
Antras pagal populiarumą atsakymas buvo toks, kad žmonės dažnai maišydavo Lietuvą su Latvija ir sakydavo, kad mūsų sostinė Ryga, vieną kart neapsikentęs paklausiau, kodėl ukrainiečiai taip neatskiria Latvijos nuo Lietuvos? Atsakydavo, kad labai panašiai skamba šalių pavadinimai.
Pats miestas šiek tiek primena Vilnių, tačiau daug kuo ir skiriasi, pavyzdžiui Vilniuje daugiau erdvesnių aikščių, parkų, kalvų, upių,o Lvove dominuoja gatvės gatvės ir dar kartą gatvės…
Miestas garsus savo kavos tradicijomis, šaltiniai teigia, kad čia daugiausiai kavinių pasaulyje tenkančių vienam gyventojui. Lvove gyvena kiek virš 700 tūkst. gyventojų , o štai kavinių aptiksi ant kiekvieno kampo ir -pačių įvariausių.
Hostelio šeimininko paklausiau, kodėl miestas tituluojamas kaip kavos ir kavinių miestas, jis atšovė nežinąs, tiesiog taip susiklostę, jog miestiečiai taip mėgstą kavą, kad kavinių kiekis susiformavęs natūraliai.
Viena iš įdomiausių kavinių kurioje lankiausi-„Lvovo kavos fabrikas“, kur yra jauki kavinė su daug skirtingų patalpų, vakarais vyksta koncertai.
Man labiausiai čia patiko kava su ledais, užsisakiau puodelį ir išgėriau iš vieno gurkšnio, nes labai skanu buvo, o kitą dieną procedūrą pakartojau.
Viena iš įdomiausių kavinių kurioje lankiausi-„Lvovo kavos fabrikas“…
Kavos kainos čia svyruoja nuo 1 iki kelių eurų, bet apskritai, daugumoje miesto kavinių kavos kainos retai viršija eurą. Čia rasite ne tik kavinę, bet ir siuvenyrų krautuvėlę, bei pagal pageidavimus galėsite užsisakyti šviežiai maltos kavos, kainos kaip ir daug kur mieste nesikandžioja.
Kitas hostelis į kurį vykstu yra labai netoli Rynok aikštės-pagrindinės miesto aikštės. Tenka lipt iki 5 aukšto sena, tarybinius laikus primenančia laiptine. Kiek pridususį mane pasitinka rami, mažai kalbi administratorė.
Nieko nelaukęs stveriu fotoaparatą ir einu į gatvę, nors spaudžia šaltukas, kartas nuo karto vis užsuku į kokią parduotuvę pasišildyti.
Viena iš tokių – Roshen saldumynų parduotuvė, užeinu ir šokolado kvapas tiesiog smelkiasi į nosį, čia randu sveriamus saldainius, kuriuos įdėjus į maišelį pasveria ir priklijuoja kainą vietinis darbuotojas. Šis saldumynų fabrikas priklauso Ukrainos prezidentui Perto Porošenkai ir pats pavadinimas „rošen“ siejamas su jo pavarde.
Kaip gi atvykus į Ukrainą neparagauti tradicinio patiekalo –barščių? Šios sriubos receptą ukrainiečiai tobulino daug metų, o barščių rūšių šalyje yra apie 30 ir kiekviena iš jų turi atskirus pavadinimus.
Užsuku į populiarų savitarnos restoraną „Puzata hata“, šį restoraną tikrai rekomenduoju išbandyti visiems kas viešėsite Ukrainoje, tai visas restoranų tinklas paplitęs visoje šalyje, o kainos ir skonis tikrai geri. Taigi, įpila man tų barščių iš didelio puodo, ragauju tradiciškai su duona, skonis tikrai geras.
Apskritai Ukrainoje kainos restoranuose nesikandžioja, manau daugelyje restoranų (jei tai nėra prabangus restoranas) galima pavalgyti ir už 5 eurus, kartais ir už 2-3 eurus jeigu vis dėlto rinktumėtės pigesnį bufetą.
Didesnį prekybos centrą pačiame Lvovo centre surasti gali būti didelis iššūkis, nes jų beveik nėra, tik mažos parduotuvėlės, daugiausiai prekiaujančios specifinėmis prekėmis-suvenyrais, šokoladu, pieno produktais ir t.t., bet yra vienas didelis prekybos centras kuris vadinasi „Roksalna“ esantis Soborna skvere priešais Bernardinų vienuolyną.
Žmonių šiame prekybos centre- tarsi būtų koks didelis išpardavimas, norint pasvert daržoves kartais tenka net laukti eilėje, taip yra dėl to, jog mieste didelis prekybos centrų trūkumas, tačiau eilė prie kasų juda gana greitai, nes jų yra didelis kiekis ir darbuotojai dirba tikrai greitai.
Visai šalia „Roksalna“ prekybos centro yra nedidelis maisto turgus, kur galima įsigyti daržovių, pieno produktų, mėsos ir kt. Rekomenduoju čia įsigyti sviesto, jis labai švelnaus ir natūralaus skonio, valgant su duona jaučiasi natūralumas. Kartais galima ir pasiderėti del vienos kitos grivinos su turgaus prekeiviais ar persimesti vienu kitu žodeliu, pabendrauti.
Visai šalia „Roksalna“ prekybos centro yra nedidelis maisto turgus…
Lvovas garsėja ne tik kava, bet ir gražiomis moterimis, dėl to čia netrūksta turistų iš Turkijos, kurie ypač mėgsta ukrainietes , jie mėgsta čia lankytis naktiniuose klubuose. Viename iš hostelių teko matyti daug turkų, kurie kas vakarą išeidavo į naktinį klubą ir grįždavo maždaug paryčiais. Ir taip visą mėnesį, sakė Artioma-hostelio darbuotojas…
Ketvirtą atvykimo dieną keliauju į trečiąjį hostelį, bandau skambint į duris, ir nežinau kurį tiksliai mygtuką spausti, tad spaudžiu visus iš eilės ir pagaliau išgirstu švelnų moterišką balsą per garsiakalbį, užeinu, čia iškarto sutinku rusakalbius iš Odesos, sako , jog šitame hostelyje taip šalta, kad tenka net sedėti su striuke, visa laimė, kad išvyksime jau rytoj, sako viena moteris. Pasakau, kad atvykau iš Lietuvos, o moteris dėl to labai nustemba, sako, pamaniusi, kad būsiu vietinis ukrainietis.
Bet pats hostelis, jaukus, gražios baltos sienos, pilkšvo atspalvio grindys, baltos lovos, man labai patiko ir dėl to šaltis nebuvo toks jau baisus.
Keliauju apžiūrėti centrinės miesto aikštės (Ploshcha Rynok) Tai pagrindinė Lvovo miesto aikštė, ji laikoma miesto centru jau daugiau kaip 500 metų ir saugoma UNESCO pasaulinio paveldo sąraše.
Čia žmonės mėgo burtis dėl įvairiausių renginių, vykdavo apsipirkinėti turguje. Aikštė apsupta 44 namais, kurie atspindi XVI–XX a. architektūros tendencijas. Aikštėje itin daug muziejų, galerijų ir kavinių , čia stovi ir įspūdinga miesto rotušė, kur susirenka gatvės muzikantai, vietiniai gyventojai ir turistai.
Galima pakilti į jos bokštą , kur atsiveria nuostabi Lvovo panorama…
nuo XIV a. Lvovas turėjo daugiau kaip vieną Rotušę. Dabartinė statyta XIX a. Vienos klasikiniu stiliumi. Galima pakilti į jos bokštą , kur atsiveria nuostabi Lvovo panorama (norint apsilankyti bokšte reikia mokėti mokestį) . Nuo rotušės bokšto galima pamatyti beveik visą miestą, tad tikrai verta nepatingėti užsilipti laiptais.
Gatvės Lvovo senamiestyje nuklotos senovišku, akmeniniu grindiniu, kuris suteikia miestui romantišką atmosferą. Aš apskritai manau, kad vasarą Lvovas visiškai kitoks, kai viskas sužaliuoja, pražysta parkai, gėlės, žmonės vaikšto lengvesniais darbužiais, lengvesniu ir lėtesniu žingsniu, daugiau šypsosi.
Bet kai šalta, tuomet Lvovo gyventojai skuba įlyst į kokią kavinę ar parduotuvę, kad apšilti, pasišildyti, ir skuba eiti į kitą šiltą vietą, kad nesušalti, galbūt todėl man pasirodė , kad žmonės gatvėse labai skubantys, nes į Lvovą atvykau iš mažesnio Ukrainos miestelio, Podolės Kamenetso kur gyvenimas daug ramesnis, žmonės lėti, niekur neskubantys.
Man kaip vilniečiui, kur nėra tramvajų Lvovas išsiskiria būtent jais, jie važinėja ties senamiesčio senuoju grindiniu ir tai yra savotiškai įdomu, nes važiuoja gana lėtai ir įsilieja į bendrą miesto foną, taip sukurdami išskirtinį miesto veidą. Viena pažįstama moteris iš Lvovo man yra sakiusi, kad miestas nupirko senus tramvajus būtent iš Prahos miesto ir juos pritaikė Lvovo miesto bėgiams.
Netrukus tuo įsitikinu, sėsdamas į seną tramvajų riedu link Lyčiakovo kapinių ir tramvajaus kamputyje pamatau dar nenutrintą užrašą „Praha“. Tramvajaus kaina man pasirodė tikrai pigi, vos 3 grivinos, tai kiek daugiau nei 10 euro centų.
Lyčiakovo kapinės visų pirma nustebino tuo, kad už įėjimą reikia mokėt apie 20 grivinų (70 euro centų) ir tau duoda bilietą. Jei norite fotografuoti, reikia sumokėti dar apie 10 grivinų (33 euro centai) Tai itin didelės kapinės, lyginamos net su Paryžiaus kapinėmis.
Nuo 1787 metų kapinėse buvo laidojama miesto aukštesnioji ir vidurinioji klasė, inteligentija , meno, kultūros, mokslo žmonės, kariai, sukilimų dalyviai, karų ir NKVD aukos. Lenkai bei ukrainiečiai…
Lyčiakovo kapinėse palaidotas žymus ukrainiečių poetas Ivanas Franko. Kapinėse laidojama ir dabar. Čia amžino poilsio gula Rytų Ukrainoje žūstantys kareiviai.
Lyčiakovo kapinės-tai itin didelės kapinės, lyginamos net su Paryžiaus kapinėmis…
Kadangi kapinėse lankiausi žiemą, kai viskas buvo apsnigta, neteko matyti kapinių augmenijos, tačiau patiko lengvai apsnigtos skulptūros, įsiliejusios į baltą sniego foną.
Toliau klaidžiojant po miestą likimas mane nuveda link Aukštutinės pilies kalno, tenka lipti pabarstytais žvyru takais, nes kalnas padengtas lengvu leduku, toliau tenka lipti metaliniais laiptais, pakeliui matant metalinį bokštą kurio viršūnė vos matyti, kol galiausiai prieinu prie pačios pilies, nors pilimi tą kauburį sunku ir pavadinti, labiau primena kokį piliakalnį, kaip vėliau paaiškėjo, kad kadaise čia stovėjo istorinė pilis, o dabar stovi 300-osioms Liublino unijos metinėms atminti 1869 m. supilta kalva.
Jei norite pailsėti nuo miesto triukšmo, lipkite į šį kalną ir pasigrožėkite miestu iš viršaus, čia atsiveria puikus vaizdas į Lvovą, kur įrengta apžvalgos aikštelė, lankytis kalvos viršūnėje galima visiškai nemokamai.
Lvove, mažiau nei kituose Ukrainos miestuose jaučiasi kad šalyje vyksta karas, čia žymiai mažiau kareivių vaikšto gatvėmis, nei, kad pavyzdžiui kokiam Kijeve.
Jeigu Kijeve man teko matyti šimtus uniformuotų kareivių gatvėse, tai Lvove praeina vos vienas kitas, pastebėjau, kad žmonės čia apskritai vengia ar nervinasi kalbėti karo Ukrainoje tema, tad geriau su vietiniais kalbėtis švelniai, subtiliai užsiminti, bet neįžeidinėti ar ginčytis, paprasčiausiai jei matai, kad žmogus nenori kalbėtis, tai pereiti prie kitos temos.
Lvovo , kaip ir kitų Ukrainos miestų, kuriuose man teko lankytis gyventojai labai panašaus charakterio į lietuvius, ramūs, paprasti, gal kiek rimtesni. Rimtumas veide, sakyčiau vienintelis kiek ryškesnis ir išskirtinesnis ukrainiečio bruožas, kurį pastebėjau visur kur lankiausi. Bet bendraujant su ukrainiečiu sunku pasijaust, kad būtum kažkur labai toli nuo Lietuvos.
Paskutinę viešnagės Lvove dieną vaikštinėdamas gatvėmis susipažinau su keliomis merginomis, viena iš jų buvo vardu Olia, ji man plačiau papasakojo apie Lvovą, mat pasirodo miesto pavadinimas ukrainiečių kalba reiškia „liūtų miestas“. Manoma, kad tokį pavadinimą miestas gavo dėl daugybės liūtų randamų miesto architektūroje. Tūkstančiai jų randama skulptūrose ir pastatų puošyboje, kaip piešiniai bei skulptūros pavidale.
Taip pat ji pasakojo, kad Lvovas tituluojamas kaip vienas gražiausių Europos miestų ir kartais vadinamas „Mažasis Paryžius“, „Mažoji Viena“, tokie pavadinimai suteikti dėl panašumų ne tik su Prancūzijos, Austrijos ar Italijos miestais , bet ir su Lenkijos, Čekijos ir kt.
Lvovas tituluojamas kaip vienas gražiausių Europos miestų, kartais vadinamas „Mažasis Paryžius“…
Kita mano pašnekovė papasakojo, jog atvyko studijuoti į Lvovą iš Lenkijos, sakė, kad mieste daug studentų, kurie atvyksta į miestą studijuoti pagal mainų programas. Vienas žymiausių universitetų čia pavadintas Ivano Franko vardu ir įsikūręs visai šalia tokiu pačiu pavadinimu pavadinto parko. Kadangi pašnekovė buvo mažai pažystanti miestą, nueiname paragauti mano mėgstamiausios kavos su ledais.
Naktinis Lvovas visai kitoks. Romantiškai apšviestos gatvės sukuria gerą atmosferą ramiems pasivakčiojimams jaukiomis miesto gatvėmis. Ypač smagu naktį Rynok aikštėje, kur verda naktinis gyvenimas, barai, kavinės, restoranai iš visų kampų kviečia užeiti pasimėgauti kava ar alumi, kartais groja gatvės muzikantai aikštei pridėdami dar daugiau gyvumo.
Prieš paliekant miestą rekomenduoju užeiti į Roshen saldainių parduotuvę ir lauktuvėm nupirkti pačių įvairiausių saldainių ar šokoladų, nuo kurių piniginė tikrai stipriai nepalengvės, tačiau šeimai ar draugams tikrai parvešite kažką išskirtinio ir pagaminto būtent Ukrainoje.
Pasikrovęs į kuprinę saldainių vykau į stotį iš kur judėjau link namų. Autobuse vykstančiame į Varšuvą pasikalbu su moterimi iš Lvovo, ji mane pavaišino saldainiais, obuoliu ir kava.
Taip pat skaitykite:
Trumpas kelionių vadovas po Ukrainą. Informacija keliaujantiems į Ukrainą.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.